Romualdas Lubys: nusprendžiau kurti sprendimus, kurie spręstų problemas

Romualdai, papasakokite apie savo veiklą – ką kuriate?

Esu duomenų analitikas ir kuriu sprendimus kurie  padeda verslams suprasti savo skaičius ir priimti sprendimus, pagrįstus faktais, o ne nuojauta. Šis kelias prasidėjo dar tada, kai dirbau finansų sektoriuje – banke. Ten įpratau prie skaičių, rizikos valdymo ir sprendimų, paremtų duomenimis. Tai buvo gera mokykla – disciplinos, tikslumo ir struktūros.

Tačiau po dešimties metų nutiko tai, kas, mano manymu, yra blogiausia, kas gali nutikti žmogui – praradau smalsumą. O kai dingsta smalsumas, dingsta ir kryptis. Tu darai viską teisingai, bet nebežinai kodėl.

Tuo metu aktyviai prekiaudavau akcijų rinkose – kiekviena diena buvo kaip šachmatų partija, kur laimi tas, kas geriau supranta duomenis. Ieškojau būdų įgyti pranašumą – kaip analizuoti ir pamatyti tai, ko kiti nepastebi.

Dar dirbdamas banke važiuodavau į darbą ir klausydavau audio knygų. Vienoje jų buvo pasakojama apie duomenų analitiką, kuris pagal pirkimų duomenis sugebėjo nustatyti, kurios iš jo klienčių laukiasi dar prieš tai sužinant jų artimiesiems. Pirmą kartą tai atrodė tik įdomi istorija, bet antrą kartą, kai išgirdau ją jau išėjęs iš darbo, supratau esmę: duomenys gali atskleisti tai, ko žmogus dar pats nežino.

Tą akimirką viskas susidėliojo. Supratau, kad noriu dirbti su duomenimis, padėti verslams geriau matyti ir suprasti.

Kaip ši užgimusi idėja tapo verslu?

Turėdamas daug patirties su verslo klientais, gerai žinojau jų realybę: vadovai laukia skaičių iš buhalterijos, buhalteriai – duomenų iš vadybininkų, o vadybininkai – kol kas nors viską sudės į vieną lentelę. Žodžiu, visi laukia. O sprendimai vėluoja.

Tada nusprendžiau kurti sprendimus, kurie spręstų šią problemą. Taip gimė „DATech“ duomenų analitikos paslaugų verslas. Pirmus projektus dariau nemokamai – norėjau pamatyti, ar tai, ką darau, iš tiesų veikia. Kai pamačiau rezultatą, pagalvojau: jei galiu tai nemokamai – galėsiu ir už pinigus.

Šiandien mano sukurti sprendimai veikia realiose įmonėse – nuo nekilnojamojo turto, automobilių nuomos ir gamybos iki prekybos bei finansų sektoriaus. Sukūriau standartizuotą analitinių ataskaitų modelį, kurį galima greitai pritaikyti beveik bet kuriam verslui.

Šį rudenį prie manęs prisijungė kolegė, su kuria toliau plėtosime ir kursime įrankius. Trumpai tariant, pereinu iš individualaus kūrėjo į komandos etapą. Iš vienkartinių projektų – į sistemingus produktus.

Kaip atradote „Spiečių“?

Veiklos pradžioje dirbau iš namų. Iš pradžių tai atrodė patogu, bet ilgainiui vis sunkiau sekėsi susikaupti, kai darbas ir poilsis susilieja į tą pačią erdvę, dingsta ritmas. Pradėjau ieškoti darbo aplinkos, kur galėčiau susikoncentruoti. Apie „Spiečių“ sužinojau socialiniuose tinkluose – pamačiau, kad tai ne tik darbo vieta, bet ir bendruomenė žmonėms, kurie nori augti. Atėjau be lūkesčių – tiesiog dirbti.

Tačiau jau pirmą dieną, kai koordinatorė papasakojo apie mentorystės ir akseleravimo programas, pagalvojau – noriu būtinai sudalyvauti. Man tai buvo galimybė pasitikrinti savo idėjas, išgirsti kitų nuomonę ir pamatyti savo verslą iš šalies.

Dabar galiu pasakyti – „Spiečius“ man davė ne tik darbo vietą, bet ir bendruomenę. Čia kalbėtis apie idėjas yra normalu, o augti – savaime suprantama.

Dalyvavote mentorystės programoje, kuo ji buvo naudinga?

Aš niekada nebuvau tas žmogus, kuris mėgsta šaltus skambučius ar agresyvius pardavimus. Tiesą sakant, labiau mėgau kurti nei siūlyti. Bet supratau, kad kūrybos nepakanka – jei nori augti, reikia, kad apie tave sužinotų daugiau žmonių.

Trūko idėjų, kaip rasti naujų klientų, kaip juos atsirinkti. Jei prieš mentorystę galvodavau, kaip surasti dar vieną užsakovą, tai dabar jau svarstau, ar ne laikas ieškoti dar vieno kolegos.

Mano mentorius buvo Benas iš „Baltic Non-Woven“. Jį pasirinkau todėl, kad per pirmą susitikimą pajutau – tai inovacijas sekantis vadovas, stiprus pardavėjas ir geras planuotojas. Būtent šiose srityse ir norėjau tobulėti.

Iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu – vis dėlto mentoriai turi daug reikalų. Bet jau po pirmo susitikimo, kai Benas aprodė įmonę, papasakojo, kaip planuojami procesai, kaip organizuojama gamyba, kaip valdomas laikas, supratau, kad galiu drąsiai kreiptis su klausimais, net jei jie atrodytų paprasti.

Į antrą susitikimą atėjau jau su ambicingu planu. Ir nuo to momento viskas įsibėgėjo. Kai pradėjau mentorystę, turėjau du aktyvius projektus. Dabar jų – devyni. Taip pat nebedirbu vienas.

Anksčiau vengdavau aktyvių pardavimų – dabar juos vertinu kaip natūralią verslo dalį. Nes pardavimas – tai ne spaudimas, o kvietimas į sprendimą, kuris kuria vertę abiem pusėms.

Didžiausia mentorystės vertė man – drąsa veikti. Ji padėjo išmokti planuoti, garsiai kalbėti apie idėjas, priimti grįžtamąjį ryšį ir pamatyti, kiek daug galima padaryti, kai nebijai pradėti.

Rekomenduočiau kiekvienam, kas nori augti.